Norėčiau pateikti keletą pamąstymų, kurie padėtų suprasti, kas jau kelerius metus vyksta šioje šalyje (ir galbūt beveik visose išsivysčiusiose šalyse) darbo santykių srityje, kokie yra šios politikos ketinimai ir ką galime padaryti, kad ši padėtis pasikeistų.
Vos prieš porą dešimtmečių į darbo rinką atėjęs jaunuolis uždirbdavo pakankamai pinigų, kad galėtų gyventi savarankiškai ir oriai.
Už šiuos pinigus jie galėjo sumokėti už kuklaus buto paskolą arba nuomą, maistą, elektrą, telefoną ir t. t., kurie būtini norint gyventi savarankiškai.
Sąmoningai sukūrus paskutinį nekilnojamojo turto burbulą (apie 2008 m.) ir pasiteisinus šio burbulo sukelta didele EKONOMINE KRIZE, jie pasinaudojo situacija ir įgyvendino darbo reformas, kuriomis įteisino iki tol neįsivaizduojamas įdarbinimo sąlygas.
Šios darbo reformos leido:
– Laisvas atleidimas iš darbo, įtraukiant atleidimo iš darbo priežastį „nuolatinis ir savanoriškas darbuotojo darbo rezultatų blogėjimas”. Joks teisėjas šių priežasčių nekvestionuoja ir netiria, todėl įmonės, pripažinusios atleidimo iš darbo neteisingumą ir išmokėjusios kompensaciją, gali tęsti darbuotojo atleidimą.
Iki šių reformų buvo labai sunku atleisti darbuotoją, dirbantį pagal neterminuotą darbo sutartį, jei jis nepadarė labai sunkaus pažeidimo, pateisinančio tokį atleidimą.
Šie atleidimai buvo būtini, nes atleisti darbuotojai (su tinkamomis sąlygomis) buvo blogas pavyzdys ir pavojinga nuoroda naujiems darbuotojams. Atleidžiant šiuos darbuotojus, jauni žmonės negalėjo klausti, kodėl jiems, atliekantiems panašias pareigas kaip vyresni darbuotojai, mokami daug mažesni atlyginimai.
– Ženkliai sumažintos išeitinės kompensacijos už atleidimą iš darbo, todėl atleidimas iš darbo tampa „daug pelningesnis” jį vykdančioms įmonėms.
– „À la carte” sutartys su visiškai nerealiomis sutarčių sąlygomis, tokiomis kaip terminuotos ir nepertraukiamos sutartys, sutartys dėl darbo ne visą darbo dieną ir sutartys su nereguliariomis darbo valandomis.
Kur yra profesinės sąjungos, reikalaujančios panaikinti šias sutartis?
Jų niekur nematyti ir nesitikima, kad jie pasirodys.
Sudarant šias naujas darbo sutartis apeinamas minimalus darbo užmokestis, nustatytas „minimaliu tarpprofesiniu darbo užmokesčiu”, kuris, nors ir visiškai nepakankamas, yra didesnis už daugelio jaunų žmonių gaunamą darbo užmokestį. Be to, pagal šias sutartis darbuotojo darbo grafikas gali būti sudaromas beveik be jokių apribojimų.
– Milijonai darbo vietų, kurias pakeis naujos technologijos ir automatizuotos mašinos, bus panaikintos, o dėl to daugybė atleistų žmonių nuskurdinti, o šios naujos darbo vietos (atliekamos nuotoliniu būdu ir (arba) robotizuotų mašinų) bus atleistos nuo mokesčių, kurie kompensuotų prarastus pinigus, surinktus iš pakeistų darbuotojų darbo užmokesčio. Šios pajamos naudojamos pensijoms ir viešosioms paslaugoms, tokioms kaip sveikatos apsauga ir švietimas, apmokėti.
Sumažinus mokestines pajamas, sudaromos sąlygos pateisinti pensijų, kurios daugeliu atvejų yra gerokai didesnės už šiuos apgailėtinus atlyginimus ir kurių, kad būtų mokamos, negalima padengti iš dirbančiųjų pajamų, mažinimą.
Pažįstu jaunų žmonių, dirbančių labai nesaugiomis sąlygomis, kurie per mėnesį uždirba ne daugiau kaip 900 eurų, o jų darbas iki 2008 m. buvo vertinamas ir gerai apmokamas.
Šios politikos tikslas yra ne kas kita, o viduriniosios klasės sunaikinimas, paliekant menkai apmokamų vergų mažumą, didelę nedirbančių gyventojų dalį, gaunančią visuotinį minimalų atlyginimą, kurį gausite tol, kol elgsitės, darysite tai, ką jums liepia sistema, ir neprotestuosite, ir mažumos elitą (saugomą mūsų politinių atstovų), turintį neribotas privilegijas ir išteklius.
Tokia politika ne tik paveikia nuo jos kenčiančius jaunuolius, bet ir daro didelę žalą jų tėvų ir artimiausių šeimos narių, kurie turi padėti savo vaikams sudurti galą su galu, trapiai ekonomikai.
Kyla klausimas:
Ką galime daryti tokioje situacijoje?
Kaip sprendimus galėtume pasiūlyti:
– Neprisidėkite prie darbuotojų, kurie, kaip žinome, dirba nesaugiomis sąlygomis, išnaudojimo.
Ypatingą dėmesį skirkite pirkimui internetu, dėl kurio gerokai sumažėja darbo vietų ir įdarbinami darbuotojai (pristatymo vairuotojai), kurie išnaudojami pirmiau aprašytomis sąlygomis. Nepirkime internetu, net jei tai šiek tiek pigiau, jei produktą galime nusipirkti parduotuvėje, kurioje dirba žmonės.
– Atlikdami mokėjimus grynaisiais pinigais, dėl kurių įmonių savininkai negauna banko komisinių mokesčių, negalime atsekti savo pirkimo įpročių ir užkertame kelią skaitmeninių valiutų ir su jomis susijusių priemonių (CDBC) diegimui.
– Tie, kurie dirbo iki 2008 m., privalo perduoti savo patirtį ir žinias šiems jauniems žmonėms, nes jie jų nežino ir negali įsivaizduoti, todėl jų nereikalaus. Perduokite jiems tai, ką minėjau šio dokumento pradžioje (dirbantis žmogus prieš 20 ar 30 metų buvo finansiškai nepriklausomas), ir pabrėžkite, kad dabartinė padėtis yra nepateisinama ir susidarė dėl kelių privilegijuotų pasaulio gyventojų (klaidingai vadinamo elito) sprendimų, kuriuos remia politikai, niekaip mums neatstovaujantys.
– Nesusitaikykite su padėtimi, sakydami tai, ko nori sistema, t. y. „taip yra ir nieko negalima pakeisti”. Priimdami situaciją, mes nesąmoningai su ja bendradarbiaujame, o klaidingai vadinamas „elitas” nepažeidžia mūsų laisvos valios, nes šios priemonės priimamos savanoriškai. Nors ir sunku tuo patikėti, jie negali pažeisti mūsų „laisvos valios” be pasekmių. Tik pagalvokite, kad net norėdami įterpti slapuką į jūsų kompiuterį, jie turi gauti mūsų pritarimą ir sutikimą.
Savo nepasitenkinimą turime išreikšti draugams, šeimai ir socialinėje žiniasklaidoje, pareikšdami, kad NESUTINKAME SU TOKIOMIS DARBO SUTARTYS.
Galiausiai turime atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinė sistema iš esmės keičiasi. Dėl šio pokyčio gali atsirasti nauja žmonija, kuri bus daug sąžiningesnė ir teisingesnė, arba istorijoje precedento neturinti diktatūrinė sistema.
Kyla klausimas:
Kokios sistemos norite sau ir savo vaikams?
Antonio Pérez
