Dešimtmečius onkologijoje vyravo požiūris, kad vėžys yra genetinė liga, kurią lemia DNR mutacijos, ir tai lėmė milijardus dolerių, skirtų moksliniams tyrimams ir gydymo strategijoms. Tačiau Thomas Seyfriedas, biologijos profesorius, turintis daugiau nei 30 metų vėžio tyrimų patirties, meta iššūkį šiai dogmai. Jo teorija teigia, kad vėžys pirmiausia yra ne genetinė, o medžiagų apykaitos liga, kurios šaknys – pažeistos mitochondrijos. Tikimasi, kad, nukreipus dėmesį į organizmo ląstelių jėgaines, pavyks geriau suprasti, kaip užkirsti kelią ligai ir ją gydyti be toksinų.
Pagrindinis Seyfriedo argumentas yra tas, kad vėžys atsiranda dėl pažeistų mitochondrijų, o ne dėl genetinių mutacijų. Jis teigia, kad DNR pažeidimai, dažnai įvardijami kaip vėžio priežastis, yra tik gilesnės problemos – mitochondrijų disfunkcijos – simptomas. Kai mitochondrijos – organelės, atsakingos už energijos gamybą oksidacinio fosforilinimo būdu – sutrinka, ląstelės grįžta prie senovinio fermentacijos būdo, degindamos gliukozę ir glutaminą be deguonies. Šis medžiagų apykaitos pokytis, vadinamas Varburgo efektu, lemia nekontroliuojamą ląstelių augimą, kuris yra vėžio požymis. Seyfriedo tyrimai rodo, kad ląstelėms su pažeista DNR, bet sveikomis mitochondrijomis neišsivysto vėžys, o ląstelėms su sveika DNR, bet pažeistomis mitochondrijomis – išsivysto.
Ši teorija grindžiama Otto Warburgo, kuris 1931 m. gavo Nobelio medicinos premiją už tai, kad pastebėjo, jog vėžinės ląstelės fermentuoja cukrų net esant deguoniui, darbais. Warburgas manė, kad vėžys yra medžiagų apykaitos liga, o Seyfriedas šį požiūrį atgaivina ir išplėtoja. Šiuolaikinis mokslas iš esmės ignoravo Warburgo teoriją, teikdamas pirmenybę somatinių mutacijų teorijai, tačiau Seifridas teigia, kad tai buvo klaida. Jis atkreipia dėmesį į papildomą biologo Michaelio Levino (Michael Levin), kurio tyrimai rodo, kad vėžys yra nesėkmingo bioelektrinio signalo liga, dar labiau paneigianti genetinį modelį, paramą. Seyfriedas laikosi vieningos nuomonės, kad visi vėžiniai susirgimai, nepriklausomai nuo organo, kurį jie pažeidžia (pvz., krūties, plaučių, smegenų), iš esmės yra viena liga, kurią sukelia mitochondrijų disfunkcija. Taigi dabartiniai medicininiai metodai, kai augliai gydomi pagal jų vietą, yra skirti simptomams, o ne pagrindinei priežasčiai šalinti.
Kodėl genetinis modelis yra nepakankamas
Seyfriedas aštriai kritikuoja genetinį modelį. Jis pažymi, kad, nepaisant milijardų, išleistų „karui su vėžiu”, šios ligos paplitimas didėja: JAV kasdien nuo vėžio miršta 1 676 žmonės, o jauniems, iš pažiūros sveikiems žmonėms vėžys diagnozuojamas dažniau nei bet kada anksčiau. Net paveldimi vėžio genai, tokie kaip BRCA1, dažnai minimi kaip genetinio modelio įrodymas, yra susiję su mitochondrijų disfunkcija. Šie genai turi įtakos mitochondrijų baltymams, esantiems elektronų pernašos grandinėje, kurie yra svarbiausi energijos gamybai, todėl didina vėžio riziką, bet tiesiogiai jo nesukelia, jei nėra mitochondrijų sutrikimų. Seyfriedas teigia, kad dėmesys genetinei sekai nustatyti ir mRNA vakcinoms nuo vėžio praleidžia esmę, jei vėžio šaknys glūdi medžiagų apykaitoje.
Kas pažeidžia mitochondrijas?
Seyfriedas nurodo daugybę veiksnių, kurie blogina mitochondrijų funkciją ir prisideda prie vėžio rizikos. Tai itin perdirbtas maistas, daug angliavandenių netinkamu metu, atsparumas insulinui, lėtinis uždegimas, fizinio aktyvumo stoka, prastas miegas, cheminiai toksinai, sunkieji metalai, pelėsiai, elektromagnetiniai laukai (pvz., Wi-Fi, 5G), lėtinis stresas, virusai (pvz., ŽPV, hepatitas) ir dirbtinė mėlyna šviesa. Šie stresą sukeliantys veiksniai sutrikdo mitochondrijų gebėjimą efektyviai gaminti energiją ir sudaro prielaidas medžiagų apykaitos sutrikimams, o galiausiai – vėžiui.
Metabolinis požiūris į vėžio gydymą
Seyfried pripažįsta, kad standartinis gydymas, pavyzdžiui, chemoterapija, spinduliavimas, imunoterapija ir chirurgija, gali išgelbėti gyvybę, tačiau dažnai sukelia rimtą ilgalaikę žalą. Jis pasisako už metabolinę terapiją, kuri pirmiausia susilpnintų navikus, kad mažų dozių chemoterapija ar imunoterapija būtų veiksmingesnė. Tačiau jis primygtinai nepataria spinduliuoti smegenų, nes taip išsiskiria gliukozė ir glutaminas, skatinantys smegenų navikų vystymąsi. Seyfriedas mano, kad metabolinė terapija yra saugesnė ir veiksmingesnė, tačiau ji vis dar ignoruojama, nes neturi pelno potencialo, pavyzdžiui, badavimas ir ketozė nėra pelningi medicinos pramonei.
Seyfriedo terapinė strategija nukreipta prieš vėžio ląstelių priklausomybę nuo gliukozės ir glutamino, kuriuos jos naudoja fermentacijai dėl pažeistų mitochondrijų. Jo metodas apima mitybos ketozę taikant ketogeninę dietą arba badavimą, dėl kurio vėžinės ląstelės badauja, nes jos negali veiksmingai naudoti ketonų ar riebalų kurui. Be to, jis dar taiko glutaminą – aminorūgštį, nuo kurios priklauso vėžinių ląstelių veikla. Tačiau dėl glutamino vaidmens imuninės sistemos veikloje nerekomenduojama jo pašalinti ilgam laikui, o tada taikoma hiperbarinė deguonies terapija (HBOT). HBOT yra medicininis gydymas, kurio metu kvėpuojama 100 % deguonimi suslėgtoje aplinkoje, kurios slėgis paprastai būna didesnis nei jūros lygio atmosferos slėgis. Terapija skirta padidinti kraujyje ištirpusio deguonies kiekį ir taip pagerinti deguonies tiekimą į viso kūno audinius. HBOT naudojama įvairioms ligoms gydyti, nes skatina gijimą, mažina uždegimą ir sprendžia problemas, susijusias su hipoksija (mažu deguonies kiekiu) arba išemija (sumažėjusia kraujotaka). Kartu su ketozės ir gliukozės ribojimu HBOT užtvindo auglius deguonimi, taip suteikdama naudos normalioms ląstelėms, o vėžines ląsteles, kurios nesugeba susidoroti su oksidaciniu stresu, veikdama stresą ir žudydama.
Deja, taikant metabolinę terapiją susiduriama su didelėmis kliūtimis. Ji nėra standartinės priežiūros dalis, jai trūksta atsiskaitymo kodų, o gydytojai rizikuoja prarasti licencijas, jei nukrypsta nuo rekomendacijų. Seyfriedo teigimu, medicinos sistemoje pirmenybė teikiama gydymui, o ne profilaktikai, ir šis atotrūkis akivaizdus 2025 m., nes ir toliau daugiausia lėšų skiriama į genetiką orientuotoms iniciatyvoms.
Prevencija per mitochondrijų sveikatą
Seyfriedo nuomone, jei jūsų mitochondrijos sveikos, vėžiu nesusirgsite. Jis pabrėžia ankstyvą prevenciją, kai reikia keisti gyvenimo būdą, kad būtų apsaugotos mitochondrijos, įskaitant protarpinį badavimą ir badavimą vandeniu, kokybišką miegą, sezoninį visavertį maistą, sėklų aliejų ir itin apdorotų maisto produktų atsisakymą, alkoholio, narkotikų ir rūkymo ribojimą, kasdienį saulės šviesos poveikį, įžeminimą, apsaugą nuo mėlynosios šviesos, mankštą, šaltį, sauną, meditaciją, tikslo ieškojimą, dantų higieną, elektromagnetinių laukų ribojimą, jūros gėrybių valgymą 3-5 kartus per savaitę, 7500-10 000 žingsnių ėjimą, kvėpavimą per nosį ir kt.
Reikia tikros atviros mokslinės diskusijos, kad būtų plėtojamos žinios, lyginami rezultatai, o ne remiamasi dogmomis.
Vėžys – metabolinė liga: Apie vėžio kilmę, valdymą ir prevenciją
