Lilly H. Norberg, 2023 m. balandžio 23 d.
2021 m. rugpjūtį Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, pagal kurį sveikatos priežiūros specialistai turi būti paskiepyti nuo Covid-19. Jis įsigaliojo rugsėjo 15 d. Tiems, kurie atsisakė pasiduoti, jų manymu, eksperimentinei injekcijai, buvo pasakyta, kad jie nebegali dirbti savo darbo vietoje. Panašūs įstatymai buvo priimti ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, Graikijoje ir keliose JAV valstijose. Tačiau Prancūzija, atrodo, atliko „žygdarbį”, kurio nedrįso bandyti nė viena kita šalis…
Kai po krizės pasaulis vėl atsivėrė, kai daugelyje vietų buvo atsisakyta veido kaukės ir privalomų skiepų, ir visi vėl pradėjo gyventi – tyliai ir be didelio žiniasklaidos dėmesio – Prancūzijos vyriausybė, priešingai nei kitos šalys, palaikė privalomą sveikatos priežiūros darbuotojų skiepijimą. Praėjo keli mėnesiai, moksliniai įrodymai patvirtino tai, ką dauguma žmonių jau žinojo: kovidų vakcinos neapsaugojo nei nuo perdavimo, nei nuo pakartotinio užsikrėtimo. Tai, kas, kaip teigė sveikatos apsaugos pareigūnai, buvo privalomo skiepijimo „pagrindas”, paprasčiausiai išnyko.
Ir vis tiek bėgo dienos, savaitės ir mėnesiai, o politika nesikeitė. Buvo rengiami vietiniai mitingai sustabdytiems darbuotojams paremti, renkami pinigai, maistas ir drabužiai, kad būtų galima padėti tiems, kuriems reikia pagalbos ir kurie nežinojo, kaip galės susimokėti už būsto paskolą ar nuomą, o kartais net už maisto produktus. Daugeliui teko pasikliauti šeima ir draugais, kad išgyventų, kiti išėjo į ankstyvą pensiją. Kai kurie išvyko iš Prancūzijos dirbti į užsienį, kai kurie pakeitė profesiją, kai kurie miegojo automobilyje bandydami sudurti galą su galu, o kai kurie, deja, iš nevilties galiausiai patys sau atėmė gyvybę…
Jų statusas „nušalintas nuo pareigų” nesuteikė jiems teisės nei į atlyginimą, nei į bedarbio pašalpą. Vis dar turėdami sutartį, jie buvo nežinioje, ne be darbo, bet neuždirbantys nė cento. Turbūt sunkiausia buvo iškęsti tylą – didelė dalis Prancūzijos gyventojų, jau nekalbant apie pasaulio gyventojus, nežinojo, kad jų veikla sustabdyta ir ką tai reiškia. Kam nors apie tai užsiminei, o jie tiesiog pasakė, kad negali patikėti, jog tai tiesa, manė, kad klysti.
Be gydytojų, slaugytojų, odontologų, ginekologų, chirurgų ir kt., kurie tiesiogiai rūpinosi pacientais, buvo ir kitų profesijų atstovų, kurie neskiepyti turėjo palikti darbą. Ugniagesiai, administracinis personalas, dirbantis sveikatos priežiūros sektoriuje, – visi su sveikatos priežiūra susiję ir neskiepyti specialistai turėjo išeiti, jau nekalbant apie visus studentus, kurie negalėjo tęsti medicinos studijų, nes nes neskiepyti negalėjo gauti praktikos.
Sunku pasakyti, kiek iš tikrųjų yra „sustabdytų”.
Vyriausybė mėgsta nurodyti tokius skaičius kaip 3 000, kiti nevyriausybiniai skaičiavimai siekia 15 000. Tikrasis skaičius tikriausiai yra kažkur per vidurį.
2022 m. rudenį ir žiemą kai kurie politiniai subjektai bandė Prancūzijos parlamente iškelti klausimą dėl nušalintų darbuotojų grąžinimo į darbą, tačiau nesėkmingai.
2023 m. vasarį daktaras Gregoris Pamartas, tikėdamasis atkreipti tarptautinį dėmesį į jo šalyje vykstantį politinį susidorojimą, išsiuntė pasauliui vaizdo žinutę. Kovo 11 d. Lione taip pat įvyko didelis susirinkimas, kuriame suspenduoti sveikatos priežiūros specialistai ir aktyvistai iš visos Prancūzijos susivienijo, kad jų balsas būtų išgirstas.
Šiame vaizdo įraše – daktaro Pamarto žinutė, renginio organizatorių paaiškinimai, kaip skubiai reikia visiškai pertvarkyti Prancūzijos ligonines ir grąžinti į darbą nušalintus darbuotojus, taip pat vaizdai iš demonstracijos Lione.
Galiausiai, po 18 kankinančių mėnesių, 2023 m. kovo 30 d., HAS – La Haute Autorité de Santé – pakeitė savo rekomendaciją. Kovid-19 vakcinos šiuo sprendimu sveikatos priežiūros specialistams yra tik rekomenduojamos, bet nebeprivalomos.
Lieka klausimai dėl grąžinimo į darbą sąlygų – ar jie atgaus neišmokėtus atlyginimus? Ar rugpjūčio 5 d. įstatymas bus panaikintas, ar tik sustabdytas jo galiojimas? Ar tie, kurie nuspręs grįžti į darbą, galės pamiršti patirtą atskirtį ir susvetimėjimą?
Kad ir kas nutiktų, aišku viena: drąsūs vyrai ir moterys, kurie gynė savo kūno autonomiją, laisvę pasakyti „ne” eksperimentiniam gydymui ir kurie iki šiol laikėsi savo pozicijos, o tai kainavo daug asmeninių nuostolių, amžinai bus didvyriai. Tam, ką jie padarė, reikia milžiniškos drąsos ir dvasios, ir tuo jie įkvėpė tūkstančius žmonių taip pat kovoti už savo teisę į medicinos laisvę.
