Pasaulyje, vis dar kovojančiame su COVID-19 pandemijos padariniais, atsirado netikėta socialinio susiskaldymo forma. Tyrimo, kuriam vadovavo mokslininkai Aleksandras Boras, Frederikas Jørgensenas ir Maiklas Bangas Petersenas, rezultatai rodo, kad skiepijimo statusas tapo nauju diskriminacijos visuomenėje pagrindu – skiepyti žmonės vienpusiškai nusiteikę prieš neskiepytus. Šis išsamus tyrimas, apimantis 21 šalį ir penkis žemynus, atskleidžia sudėtingas socialines skiepijimo kampanijų visame pasaulyje pasekmes.
Skiepyti žmonės yra labai neigiamai nusiteikę neskiepytų žmonių atžvilgiu
Tyrimo rezultatai ir stebina, ir kelia nerimą. Jie rodo, kad skiepytų žmonių diskriminacinis požiūris į neskiepytus asmenis prilygsta ar net viršija diskriminaciją, kuri paprastai pasireiškia imigrantų ir mažumų grupių atžvilgiu. Šios nuostatos pasireiškia neigiamomis emocijomis, stereotipiniu ir atstumiančiu elgesiu, ypač šeimoje ir politikoje.
Kultūriniai skirtumai ir bendradarbiavimo normos
Įdomi tyrimo išvada yra ta, kad šių diskriminacinių nuostatų stiprumas įvairiose kultūrose skiriasi. Tyrėjai nustatė, kad diskriminacija labiau pasireiškė visuomenėse, kuriose vyrauja stiprios bendradarbiavimo normos. Tai leidžia manyti, kad skiepytieji gali laikyti neskiepytus asmenis „laisvaisiais keleiviais”, kurie naudojasi kolektyviniu imunitetu, patys prie jo neprisidėdami.
Psichologiniai mechanizmai, lemiantys požiūrį
Tyrėjai šiuos rezultatus sieja su ankstesniais bendradarbiavimo psichologijos tyrimais. Žmonės yra linkę neigiamai reaguoti į žmones, kurie bendradarbiavimo situacijose yra suprantami kaip norintys be pastangų prasisukti. COVID-19 skiepijimo atveju skiepijantieji save laiko prisidedančiais prie visuomenės sveikatos stiprinimo, o neskiepijamieji suvokiami kaip asmenys, kurie tik naudojasi kitų apsauga, patys nieko nedarydami.
Platesnės pasekmės ir etinės dilemos
Tyrime pažymima, kad ši poliarizacija gali turėti toli siekiančių pasekmių, kurios neapsiriboja tik asmeniniais santykiais. Esama požymių, kad dėl tokių nuostatų daugelis politikų ir politikos formuotojų gali apriboti pagrindines neskiepytų asmenų teises, todėl gali kilti rimtų etinių klausimų dėl pusiausvyros tarp visuomenės sveikatos priemonių ir pagarbos asmeniniam pasirinkimui bei teisėms.
Asimetrinė diskriminacija ir jos poveikis
Viena iš svarbių tyrimo išvadų yra ta, kad diskriminacija yra asimetriška. Nors skiepyti žmonės nuolat reiškia neigiamą požiūrį į neskiepytus asmenis, yra labai nedaug įrodymų, kad neskiepyti asmenys turi panašių išankstinių nuostatų skiepytų asmenų atžvilgiu, išskyrus kai kuriuos neigiamus jausmus Vokietijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši asimetrija leidžia geriau suprasti šios naujos diskriminacijos ir socialinio susiskaldymo formos dinamiką.
Metodika ir duomenų rinkimas
Atliekant tyrimą buvo atlikti trys jungtiniai eksperimentiniai tyrimai, kuriuose iš viso dalyvavo 15 233 dalyviai. Ši patikima metodika leido tyrėjams kiekybiškai įvertinti skiepytų ir neskiepytų asmenų diskriminacines nuostatas plačiame kultūriniame spektre. Eksperimentuose naudoti fiktyvūs profiliai leido atlikti priežastinę nuostatų analizę.
Poveikis būsimoms sveikatos krizėms ir socialinei sanglaudai
Šios išvados turi svarbią reikšmę sprendžiant būsimas sveikatos krizes. Jose pabrėžiama būtinybė suderinti veiksmingas visuomenės sveikatos strategijas su socialinio susiskaldymo prevencijos priemonėmis. Politikos formuotojai ir sveikatos informavimo specialistai neturi toliau kurti ar stiprinti diskriminacinių nuostatų.
Teorinis kontekstas ir ankstesni tyrimai
Tyrimas remiasi ankstesniais skiepijimo psichologijos ir bendradarbiavimo tyrimais ir juos išplečia. Tyrėjai daro paraleles su tyrimais, kurie parodė, kad žmonės yra linkę būti mažiau dosnūs žmonėms, kurie, jų manymu, neprisideda prie „bendrojo gėrio”.
Išvados ir būsimų tyrimų kryptys
Šis tyrimas atskleidžia COVID-19 pandemijos pasekmes: naujos socialinės diskriminacijos dėl skiepijimo būklės atsiradimą. Dėl vakcinos atsirado naujas visuomenės susiskaldymas. Norint išlaikyti socialinę sanglaudą po šios pasaulinės sveikatos krizės, bus labai svarbu suprasti šias nuostatas ir į jas atsižvelgti. Ateityje atliekant mokslinius tyrimus reikėtų nagrinėti ilgalaikį šių nuostatų poveikį ir ieškoti strategijų, kaip sušvelninti socialinį susiskaldymą. Be to, norint parengti subtilesnes ir veiksmingesnes intervencines priemones, reikia išsamesnių tyrimų, kaip šios nuostatos skiriasi skirtingose demografinėse grupėse ir kultūriniuose kontekstuose.
Didžiulė neapykantos banga, ypač žiniasklaidos kurstoma prieš neskiepytus asmenis, ir sunkumai įveikti cenzūrą, kuri vis dar taikoma viskam, kas neatitinka visuomenės nuomonės, tikriausiai taip pat prisidėjo prie to, kad vis dar jaučiame didelį socialinį atstūmimą.
