Atskleistos sisteminės klaidos ir etikos pažeidimai.
Ilgus dešimtmečius tarptautinis įvaikinimas Švedijoje buvo laikomas humanitariniu veiksmu, o pažeidžiamiems vaikams suteikti mylinčius namus buvo kažkas, kuo galima didžiuotis. Tačiau vis daugiau įrodymų atskleidžia nerimą keliančią tikrovę: sisteminės ydos, etikos pažeidimai ir atviri nusikaltimai, kurių centre atsidūrė Švedijos įvaikinimo sistema. Atliekant oficialius tyrimus ne kartą atskleista prekybos vaikais, suklastotų dokumentų ir institucijų aplaidumo istorija, todėl kyla rimtų klausimų dėl tarptautinio įvaikinimo sąžiningumo ir tokių svarbių asmenų kaip dabartinis Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas (Ulf Kristersson) vaidmens.
Skandalų paženklinta istorija
Tarptautinis įvaikinimas į Švediją sparčiai augo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, nes mažėjant įvaikinimo šalyje rodikliams dėl tokių pasiekimų kaip kontracepcija ir teisė į abortą, atsirado didelė įvaikintų vaikų paklausa. Iki XX a. septintojo dešimtmečio Švedija tapo viena iš daugiausiai vaikų, tenkančių vienam gyventojui, įvaikinusių vaikus iš tokių šalių kaip Pietų Korėja, Čilė, Kolumbija, Lenkija ir Kinija. Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio tarptautiniu mastu įvaikinta apie 60 000 vaikų, o tokios organizacijos kaip „Adoptionscentrum” padėjo daugumai šių atvejų. Nors įvaikinimas buvo vaizduojamas kaip kilnus siekis, daug tamsesnė tikrovė yra ta, kad daugelis šių vaikų buvo ne našlaičiai, o pavogti arba prievarta išvežti iš šeimų, dažnai prisidengiant melagingais pretekstais. Yra šiurpą keliančių pasakojimų apie sisteminę prekybą vaikais iš Čilės, Kinijos, Pietų Korėjos, Kolumbijos, Lenkijos, kur vaikams buvo pateikiami suklastoti dokumentai, kuriuose teigiama, kad jie buvo palikti, siekiant paspartinti įvaikinimą Švedijoje.
„Adoptionscentrum” ir Ulfo Kristersono vaidmuo
Šių skandalų centre – viena didžiausių pasaulyje įvaikinimo agentūrų „Adoptionscentrum”, atsakinga už beveik 30 000 įvaikinimų į Švediją. Dabartinis Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas 2000-2004 m. įsivaikino tris dukteris iš Kinijos. Kristerssonas buvo labai žymus ir aktyvus tarptautinio įvaikinimo gynėjas, o jam būnant pirmininku organizacija susidūrė su įtarimais dėl prekybos vaikais, ypač Kinijoje ir Čilėje. Teigiama, kad Kristerssonas buvo informuotas apie pažeidimus, įskaitant atvejus, kai vaikai buvo vagiami iš šeimų ir parduodami vaikų namams vos už 3 000 JAV dolerių, o mažiausiai 11 Kinijos vaikų namų, kurie, kaip įrodyta, dalyvavo Adoptionscentrum veikloje, buvo susiję su prekyba vaikais ir dokumentų klastojimu.
2003 m. Švedijos vyriausybė atliko tyrimą „Įvaikinimas – kokia kaina? (SOU, 2003, p. 49) buvo pasiūlyta sugriežtinti taisykles ir apriboti išmokas vaikų namams, kad būtų pažabota prekyba vaikais. Kristerssonas vadovavo kampanijai prieš tai, atmesdamas susirūpinimą dėl prekybos vaikais kaip „kränkande” (įžeidžiantį) ir teigdamas, kad dėl tokių apribojimų įvaikinimas taptų „praktiškai neįmanomas”, ir įvardydamas juos kaip pernelyg idealistinius ir ignoruojančius sudėtingą realybę šalyse su silpnesnėmis teisinėmis sistemomis. Jis pabrėžė, kad sustabdžius mokėjimus vaikų namams, iš esmės būtų nutrauktas įvaikinimas iš didžiųjų siunčiančiųjų šalių, o pirmenybė įvaikinimo prieinamumui teikiama ne griežtesnėms taisyklėms, ir būtent Kristerssonas užtikrino, kad mokėjimai vaikų namams būtų tęsiami, o ši praktika skatino vaikų pavertimą preke, pateikdamas pavyzdžių, kad viename Kinijos vaikų namuose vaikų padaugėjo 242 proc. Nepaisant perspėjimų, jam vadovaujant įvaikinimas iš Kinijos išaugo daugiau nei dvigubai. Panašiai ir Čilėje. 2003 m. ataskaitoje atkreiptas dėmesys į vaikus, atimtus iš motinų per 1970-1980 m. diktatūrą, o „Adoptionscentrum” sudarė sąlygas beveik 2 000 įvaikinimų. Kai viena Čilės įvaikinta moteris išreiškė susirūpinimą dėl savo pačios įvaikinimo, „Adoptionscentrum” vidaus tyrimas, kurį atliko Kristerssonas, priėjo prie išvados, kad kaltinimai nepagrįsti, o kritikai teigia, kad toks atsakas buvo nepakankamas.
Kristerssonas iš esmės vengė tiesiogiai atsakyti į šiuos kaltinimus ir tvirtino, kad „Adoptionscentrum” veikė pagal Švedijos valdžios institucijų nustatytas taisykles ir rėmėsi siunčiančiųjų šalių garantijomis.
Sisteminės klaidos ir institucijų aklumas
Švedijos vyriausybės vaidmuo šiame skandale taip pat kelia nerimą. Jau 1997 m. ataskaitoje atskleista, kad vyriausybė žinojo apie prekybą vaikais ir korupciją 11 iš 17 įvaikinimą siunčiančių šalių, tačiau nesiėmė jokių svarbių veiksmų. Nacionalinė tarptautinio įvaikinimo valdyba (NIA), tuometinė priežiūros institucija, buvo kritikuojama dėl „didelės rizikos tolerancijos” ir nesugebėjimo ištirti raudonų vėliavų.
Nauja oficiali ataskaita
Anna Singer, 2021 m. Adoptionskommissionen pagrindinė tyrėja, dabar pateikia dar vieną oficialią ataskaitą šiuo klausimu. Tyrimo metu nustatyta, kad kiekvienoje nagrinėtoje šalyje ir kiekvienoje epochoje yra prekybos vaikais įrodymų – nuo pagrobimų Kolumbijoje iki suklastotų dokumentų Lenkijoje ir Pietų Korėjoje. Ataskaitoje daroma išvada, kad tarptautinis įvaikinimas į Švediją turėtų būti visiškai sustabdytas dėl plačiai paplitusių etikos pažeidimų, ir pabrėžiama, kad sistemiškai neteikiama pirmenybė vaikų teisėms, bei dar kartą parodoma, kad įvaikinimą dažnai lemia Švedijoje gyvenančių bevaikių porų reikalavimai, o ne vaikų interesai. Daugeliu atvejų biologiniai tėvai buvo verčiami arba klaidinami, o Švedijos valdžios institucijos rėmėsi nepatikrintais dokumentais, gautais iš šalių, kurių teisinė sistema silpna, ir faktiškai užmerkė akis prieš bet kokią kaltę.
Įvaikinimo komisija siūlo konkrečias priemones: oficialų atsiprašymą, nacionalinį įvaikintų asmenų išteklių centrą, DNR banką, kuris padėtų atsekti kilmę, ir 15 000 Švedijos kronų kelionės stipendiją, skirtą įvaikintiems asmenims aplankyti savo gimtąsias šalis. Šiomis priemonėmis siekiama išspręsti tūkstančių asmenų, kurių tapatybė buvo pavogta dėl neteisėto įvaikinimo, patirtą traumą.
Raginimai vykdyti reformas ir užtikrinti atskaitomybę
Įvaikinimo komisijos rekomendacija uždrausti tarptautinį įvaikinimą sukėlė karštas diskusijas. Šalininkai teigia, kad prekybos vaikais ir etikos pažeidimų pavojus yra didesnis nei nauda, ir nurodo tokias šalis kaip Nyderlandai, Norvegija ir Danija, kurios jau sustabdė tarptautinį įvaikinimą. Kritikai, įskaitant Adoptionscentrum, teigia, kad sustabdžius įvaikinimą iš vaikų, kuriems reikia pagalbos, būtų atimta geresnio gyvenimo galimybė, ir remiasi Hagos konvencijos apsaugos priemonėmis, pavyzdžiui, subsidiarumo principu, pagal kurį pirmenybė teikiama vaikų išlaikymui biologinėse šeimose arba įvaikinimui šalies viduje. Tačiau įrodymai rodo, kad šių apsaugos priemonių buvo nuolat nepaisoma.
Adoptionscentrum gynyba – kaip visada, kad jie nežinojo apie pažeidimus – dabar vertinama skeptiškai, atsižvelgiant į dokumentais patvirtintų piktnaudžiavimų mastą. Ulfo Kristerssono atsisakymas kalbėti apie savo vaidmenį skandale dar labiau pakirto pasitikėjimą ir dabar vis dažniau kritikuojamas jo atsisakymas prisiimti bet kokią atsakomybę.
Teigiama, kad Čilė dabar tiria, ar įvaikinimas į Švediją gali būti laikomas nusikaltimais žmoniškumui.
Geri ketinimai negali pateisinti sistemos, kuri leidžia vogti vaikų tapatybę ir ateitį bei pirkti ir parduoti juos kaip prekes.
